Istorijos režimas
Autoportretas su smuiku griežiančia Mirtimi
Mirtis palinksta virš Böcklino peties ir griežia smuiku, o dailininkas klausosi, laikydamas paletę ir teptuką.
- Böcklinas stabteli su palete ir teptuku, o Mirtis už jo griežia smuiku.
- Tapytojas žvelgia į šalį, budrus ir įsiklausęs.
- Mirties kaukolė matyti visai arti už tapytojo galvos.
- Smuikas turi vieną stygą: žemiausią, suderintą G (sol) natai.
- Kaulėti pirštai pasirodo šalia tamsaus tapytojo peties.
- Per pauzę paletė ir teptukas lieka jo rankose.
Ką vaizduoja Autoportretas su smuiku griežiančia Mirtimi?
Böcklinas stabteli, vienoje rankoje laikydamas teptuką, kitoje – paletę. Jo akys nukrypsta į šalį, o už nugaros visai arti palinkęs skeletas griežia smuiku. Įrankiai nurodo jo tapytojo profesiją, antroji figūra į autoportretą įveda mirtingumą.
1872 m. nutapytame kūrinyje abi figūros iškyla tamsiame, beveik tuščiame fone. Gyvą veidą nuo kaukolės skiria menkas atstumas. Šilta oda, blyškus kaulas ir tamsūs drabužiai ypač aiškiai atskleidžia skirtingus paviršius.
Kodėl Mirtis griežia smuiku?
Dailininko išraiška veikiau budri nei atvirai išsigandusi. Sustabdytas teptukas ir į šoną nukreiptas žvilgsnis rodo pertrauką, klausymosi akimirką. Vaizdas nepasako, ką jis tiksliai galvoja, tačiau jo dėmesį paverčia temos dalimi.
Mirtis taip arti, kad kaukolė, regis, beveik liečia tapytojo galvą. Smuikas į šią siaurą erdvę įneša įsivaizduojamą garsą. Pažįstamas muzikavimo veiksmas leidžia mirties personifikaciją pajusti kaip esančią čia pat, o ne tolimą.
Muziejus nurodo, kad vienintelė smuiko styga yra žemiausia, suderinta G, arba sol, natai. Ši detalė suteikia įsivaizduojamai muzikai konkretų registrą. Ji taip pat paverčia portretą klausymosi vaizdu: tapytojo veidas reaguoja į tai, ko nebyli drobė negali padaryti girdimo.
Ką reiškia skeletas?
Scena remiasi memento mori tradicija, kurioje kaukolė ar skeletas primena gyviesiems mirtį. Böcklinas šį pažįstamą ženklą jungia su savo profesijos įrankiais. Meninis darbas ir mirtingumo suvokimas telpa toje pačioje mažoje erdvėje.
Berlyno Alte Nationalgalerie, 1898 m. įsigijusi paveikslą, nurodo, kad Böcklinas jį nutapė Miunchene. Jis pažinojo Hanso Holbeino Jaunesniojo mirties šokio vaizdus ir garsiojo mirties šokio liekanas savo gimtajame Bazelyje, tad memento mori tradicija jam buvo artima. (Staatliche Museen zu Berlin, Alte Nationalgalerie)
Vis dėlto muziejus pabrėžia, kad dailininkas neišsigąsta: jis klausosi, o Mirtis neatima teptuko iš jo rankos. Sustojimą muziejus aiškina kaip įkvėpimo akimirką, naują senojo memento mori pavidalą, ir cituoja 1898 m. žurnalo Pan recenziją, kuri paveiksle girdėjo ne memento mori, o „memento vivere“ – raginimą gyventi. (Staatliche Museen zu Berlin, Alte Nationalgalerie)
Kaip Böcklinas sukomponavo autoportretą?
Tamsa išryškina teptuką, paletę, veidą ir smuiką. Kaulėti pirštai pasirodo šalia dailininko peties, netoli instrumento. Kadangi nėra plataus reginio, nukreipiančio akis kitur, dėmesys juda tarp tapytojo ir figūros už jo.
Autoportretas lieka sustojęs pauzėje. Böcklinas laiko priemones darbui tęsti, bet šią akimirką klausosi. Paveikslas palieka kūrybą ir mirties suvokimą greta, nepaversdamas jų santykio paprastu nurodymu.
Pamatykite gyvai
Alte Nationalgalerie · Berlin
Patikrinkite eksponuojamus kūrinius, išskirtines datas ir įėjimo sąlygas.
Oficiali informacija lankytojams ↗Šaltiniai ir papildomi skaitiniai
- Autoportretas su smuiku griežiančia Mirtimi — Staatliche Museen zu Berlin, Alte Nationalgalerie
- Dailininko biografija: Arnold Böcklin (Vikipedija, anglų kalba)
- Autoportretas su smuiku griežiančia Mirtimi (Vikipedija, anglų kalba)
Naršyti kiekvieną paveikslo istoriją · Dažniausiai užduodami klausimai