Everyday A Painting

Istorijos režimas

Kiklopas

Odilonas Redonas · apie 1914 · Aliejus ant kartono, priklijuoto prie lentos · 65.8 × 52.7 cm · Kröller-Müller muziejus

Milžinas per gėlėtą kalnagūbrį stebi miegančią nimfą. Redonas jų dydžių skirtumą ir meilę be atsako paverčia sapnišku susitikimu.

Odilono Redono Kiklopas: už uolėto, gėlėmis apaugusio kalnagūbrio blyškiame danguje iškyla milžinas su viena didžiule akimi ir žvelgia žemyn į nimfą Galatėją, kuri nuoga miega žemiau ryškių, sapniškų spalvų šlaite.
Kiklopas, Odilonas Redonas, apie 1914. Wikimedia Commons · Odilonas Redonas · Kiklopas · apie 1914 m. · Kröller-Müller Museum (KM 103.098) · Viešoji sritis
  1. Milžinas žvilgčioja iš už kalno. Jis įsimylėjęs.
  2. Viena milžiniška akis. Redonui akis dažnai reiškė sielą.
  3. Tai Galatėja, jūrų nimfa, ji miega. Ji myli kitą.
  4. Visur saldžios spalvos. Muziejus sako, kad dėl jų jis atrodo dar grėsmingesnis.
  5. Jis milžiniškas. Ji mažytė. Tarp jų – visas kalnas.
  6. Ovidijaus pasakojime jis sutraiško jos mylimąjį po uola. Redonas tapo tik žvilgsnį.

„Kiklopas“ – apie 1914 m. Odilono Redono paveikslas, kuriame vienaakis milžinas Polifemas iš už kalno stebi miegančią jūrų nimfą Galatėją; jis priklauso Kröller-Müller muziejui Oterle, Nyderlanduose.

Ką vaizduoja Redono „Kiklopas“?

Virš kalnagūbrio pasirodo milžiniška akis, o apačioje tarp gėlių miega maža figūra. Redonas kiklopą Polifemą ir jūrų nimfą Galatėją perkelia į kraštovaizdį, tarsi priklausantį sapnui. Jų dydžių skirtumas iškart kelia nerimą.

Akis patraukia dėmesį anksčiau nei iš dalies paslėptas milžino kūnas. Tamsus jos centras išryškėja šiltų atspalvių veido ir blyškaus dangaus fone. Apvali galva gali atrodyti švelni, tačiau įsmeigtas žvilgsnis gali būti ir įkyrus. Vaizdas palieka vietos abiem reakcijoms.

Kodėl Kiklopo akis tokia didelė?

Galatėja miega, nežinodama apie virš jos esantį stebėtoją. Jos blyškų kūną supa tankios spalvų dėmės. Jos ramybės ir jo budrumo kontrastas kuria įtampą be jokio matomo susidūrimo.

Didelę pasakojimo dalį perteikia spalva. Gėlės, žaluma, geltoni plotai ir miglotos formos susilieja į įsivaizduotą vietovę. Užuot vaizdavęs atpažįstamą vietą, kraštovaizdis leidžia spalvai ir faktūrai perteikti susitikimo nuotaiką.

Kröller-Müller muziejus nenatūraliai didelę akį vadina labiausiai krintančia į akis paveikslo dalimi ir aiškina, kad Redono kūryboje akis dažnai simbolizuoja žmogaus sielą ir paslaptingą, nepažintą vidinį pasaulį. Tad akis galbūt atlieka du darbus iškart: šnipinėja Galatėją ir atveria langą į paties milžino vidinį pasaulį. Muziejus priduria, kad neįprastai ryškios spalvos sustiprina milžino, tiksliau, akies, grėsmę. Gėlių saldumas pavojaus nepanaikina. Jis jį dar labiau paaštrina. (Kröller-Müller muziejus)

Kaip Redonas sukomponavo „Kiklopą“?

Mastelio skirtumas atskiria abi figūras. Polifemas iškyla už kalnagūbrio, o Galatėja apačioje užima mažą užuovėją. Kalnas ir slepia milžiną, ir sudaro kliūtį tarp jo bei miegančios figūros.

Mite Polifemo meilė Galatėjai lieka be atsako: ji myli Akidą. Redonas šį platesnį pasakojimą palieka už paveikslo ribų. Jis susitelkia į stebėjimą ir mitologinį epizodą paverčia susitikimu, kurio baigties nematome.

Kas nutinka toliau mite?

Būdamas simbolistas, Redonas vidinę patirtį tyrinėjo fantazija ir užuominomis. Čia pernelyg didelė akis gali tapti daugiau nei anatomine ypatybe: ji stebėjimui suteikia beveik savarankišką buvimą. Švytintis kraštovaizdis keistą sceną daro ir patrauklią, ir neramią.

Redonas sustabdo istoriją, kol ji dar nevirto smurtu. Ovidijaus „Metamorfozėse“ apie tai, kas buvo toliau, pasakoja pati Galatėja. Ant kalvos dainuojantis Polifemas pamato ją su Akidu, išplėšia didžiulį kalno gabalą ir sviedžia; šis palaidoja jaunuolį. Iš po uolos sunkiasi kraujas, o Galatėja, padariusi vienintelį dalyką, kurį leidžia Likimo deivės, paverčia Akidą upeliu, išsaugančiu jo vardą. Redonas nieko iš to nenutapė, tik stebėjimą. Paveikslą, sukurtą apie 1914 m., likus maždaug dvejiems metams iki dailininko mirties 1916 m., Kröller-Müller muziejus vadina vienu iš simbolistinio meno šedevrų. (Perseus Digital Library (Ovid, Metamorphoses 13))

Polifemas lieka pusiau pasislėpęs už kalnagūbrio, o Galatėja miega apačioje. Atstumas tarp jų skatina svarstyti jo budrumą, jos nežinojimą ir kraštovaizdžio grožį. Paveiksle nėra galutinio gesto, kuris išspręstų šių prieštaringų įspūdžių įtampą.

Detalės vienu žvilgsniu

  1. Milžinas žvilgčioja iš už kalno. Jis įsimylėjęs.
  2. Viena milžiniška akis. Redonui akis dažnai reiškė sielą.
  3. Tai Galatėja, jūrų nimfa, ji miega. Ji myli kitą.
  4. Visur saldžios spalvos. Muziejus sako, kad dėl jų jis atrodo dar grėsmingesnis.
  5. Jis milžiniškas. Ji mažytė. Tarp jų – visas kalnas.
  6. Ovidijaus pasakojime jis sutraiško jos mylimąjį po uola. Redonas tapo tik žvilgsnį.

Šaltiniai ir papildomi skaitiniai

Atraskite kitą paveikslą

Naršyti kiekvieną paveikslo istoriją · Dažniausiai užduodami klausimai