Kančia

„Kančia“ – 1878 m. Augusto Frydricho Albrechto Šenko paveikslas, vaizduojantis avį, stovinčią sniege virš savo negyvo ėriuko, kol juos vis glaudžiau apsupa varnų ratas; jis saugomas Viktorijos nacionalinėje galerijoje Melburne.

Kas vyksta paveiksle „Kančia“?

Avis stovi virš savo negyvo ėriuko apsnigtame peizaže. Aplink juos renkasi ir laukia daug tamsių varnų. Šenkas leidžia šviesiems gyvūnams iškart išryškėti paukščių žiedo fone, o apsaugą ir pažeidžiamumą iškelia į scenos centrą. (Viktorijos nacionalinė galerija, Melburnas)

Avis pakelia galvą praverta burna. Jos kūnas lieka virš ėriuko, o galva nusisuka nuo jo, todėl poza jungia pasipriešinimą ir kančią. Netoliese nematyti pastogės — tik atvira žemė ir laukiantys paukščiai.

Ėriukas guli nejudėdamas po motina sniege. Nedidelis kraujo pėdsakas prie burnos suteikia netekčiai konkretumo. Šviesus kūnas patraukia žvilgsnį, dar nespėjus iki galo suvokti jį supančių paukščių gausos.

Kodėl renkasi varnos?

Varnos nėra vien tamsus fonas. Pasikartojantys jų pavidalai kreipia dėmesį į ėriuką, o laukimas daro avies padėtį dar labiau įtemptą. Ji lieka tarp kūno ir paukščių, nors nebegali grąžinti gyvybės, kurią saugo.

Žiemos peizažas sustiprina neapsaugotumo jausmą. Sniegas, žemas horizontas ir sunkus dangus žvilgsniui beveik nesiūlo prieglobsčio. Šenkas centrinei grupei palieka pakankamai erdvės, kad pajustume avies vienatvę tarp susirinkusiųjų.

Didelis formatas gyvūnų temai suteikia viešos tragedijos svorį. Paryžiaus salone parodytas paveikslas prašė žiūrovų ilgesnio dėmesio kančiai už žmonių pasaulio ribų. Šį kreipimąsi perteikia kūnai, spalva ir atstumai.

Ką reiškia šis paveikslas?

Pavadinimas Kančia skatina šioje gyvūnų scenoje atpažinti kentėjimą. Šenkas emocinį įspūdį kuria saugančia avies laikysena ir aplink susirinkusiais paukščiais. Kompozicija kviečia užjausti ir palieka vietos apmąstyti gyvūno patirtį.

Vėl žvelgdami į visumą, matome dvi tam pačiam kūnui skirto dėmesio formas: avis jį saugo, o varnos laukia greta. Šenkas šios priešpriešos neišsprendžia. Ėriukas lieka nejudrus, o sauganti motinos laikysena išlaiko mūsų žvilgsnį.

Detalės vienu žvilgsniu

1. 1 Ji saugo ėriuką, kuris jau negyvas.
2. 2 Galva iškelta. Burna praverta. Ji nepajudės.
3. 3 Pažvelkite į sniegą prie jo snukio. Mažas kraujo pėdsakas.
4. 4 Dabar pažvelkite aplink. Varnos. Visas jų ratas, ir laukia.
5. 5 Jokios priebėgos. Tik sniegas ir sunkus dangus.
6. 6 Eksponuota Paryžiaus salone, nutapyta didelė – kaip vieša tragedija.
7. 7 Jo nebeprikels. Vis tiek lieka – tarp kūno ir paukščių.

Kur yra Kančia?

Viktorijos nacionalinė galerija, Melburnas

Šaltiniai ir papildomi skaitiniai

• Kančia — Viktorijos nacionalinė galerija, Melburnas
• Muziejaus komentaras — Viktorijos nacionalinė galerija, Melburnas
• Dailininko biografija: Augustas Frydrichas Albrechtas Šenkas (Vikipedija, anglų kalba)
• Kančia (Vikipedija, anglų kalba)

Atraskite kitą paveikslą

• Nevilties apimtas žmogus — Gustave Courbet

  Courbet plačiai atmerktomis akimis žiūri tiesiai į mus, abi rankas pakėlęs prie plaukų. Artimas kadravimas neleidžia lengvai išvengti išraiškos.

• Puolęs angelas — Alexandre Cabanel

  Cabanel rodo puolusį Šėtoną, slepiantį gėdą, o už jo kyla angelai, kuriuos jis prarado.

• Sužeistas angelas — Hugo Simberg

  Simbergas pasodina aprištą, sužeistą angelą ant neštuvų tarp dviejų rimtų berniukų.

• Odisėjas ir sirenos — John William Waterhouse

  Odisėjas leidosi pririšamas prie stiebo, kad išgirstų sirenas. Waterhouse'as suteikė joms nagus, o Homeras jų giesmei – kur kas keistesnį pažadą.

Šiurpūs paveikslai ir jų istorijos

Naršyti kiekvieną paveikslo istoriją · Dažniausiai užduodami klausimai