Istorijos režimas
Puolęs angelas
Cabanel rodo puolusį Šėtoną, slepiantį gėdą, o už jo kyla angelai, kuriuos jis prarado.
- Jis ne pabaisa. Tai Šėtonas, ką tik nupuolęs iš Rojaus.
- Ašara. Bet pažvelkite į akį: tai įniršis.
- Rankos ant veido. Gėda ir puikybė viename geste.
- Sparnas, sukurtas skrydžiui. Dabar jis ant jo tiesiog guli.
- Už jo gieda angelai. Cabanel sakė, kad siužetas – tai, daugmaž, jų džiaugsmas.
- Ten, viršuje, šviesa. Čia, apačioje, dygliai.
- Nuosprendis, Cabanel žodžiais: nugalėtas, bet vis dar išdidus, beviltiškas, kerštingas.
„Puolęs angelas“ – 1847 m. Alexandre’o Cabanelio paveikslas, vaizduojantis Liuciferį tuoj po jo nuopuolio iš Dangaus, slepiantį veidą už sukryžiuotų rankų, kol iš matomos akies rieda įniršio ir gėdos ašara; jis eksponuojamas Fabre muziejuje Monpeljė.
Kas yra puolęs angelas?
Cabanel puolusį kūną nutapo arti apatinio drobės krašto, o kiti angelai kyla už jo. Kompozicija atskiria du pasaulius: viena figūra lieka ant žemės, atkirsta nuo šviesos ir judėjimo viršuje.
1847 m., kai Cabanel mokėsi Romoje, nutapytas kūrinys rodo Šėtoną po nuopuolio iš Rojaus. Laiške Alfredui Bruyasui dailininkas apibūdino jį kaip nugalėtą, bet vis dar išdidų, apimtą nevilties ir kerštingą. Šie prieštaringi jausmai formuoja visą figūrą. (Fabre muziejus, Monpeljė)
Kodėl puolęs angelas verkia?
Akis traukia mus arčiau. Po įniršusiu žvilgsniu ašara pagauna šviesą. Cabanel suteikia nugalėtai figūrai idealizuotą grožį, parodo skausmą, bet nesušvelnina pykčio.
Sukryžiuotos rankos slepia dalį veido ir uždaro kūną nuo pasaulio. Pozą galima suprasti kaip gynybą ir atsisakymą. Gėda ir išdidumas telpa tame pačiame geste.
Ką reiškia šis paveikslas?
Melsvai juodas sparnas guli po kūnu lyg pagalvė. Tamsios plunksnos kontrastuoja su blyškia oda ir sujungia gražią figūrą su šešėliuota žeme. Tai, kas kadaise siejosi su skrydžiu, dabar laiko jo svorį.
Tolimi angelai juda šviesoje ir gieda Dievo šlovę, kaip Cabanel paaiškino laiške. Jų laimė primena Šėtono prarastą spindesį. Jų judėjimas daro jo nejudrumą ir vienatvę dar skausmingesnius. (Fabre muziejus, Monpeljė)
Uola ir dygūs augalai supa puolusią figūrą. Šiurkšti žemė kontrastuoja su atviru dangumi ir kūno lygumu. Tremtis įgauna vietą ir tekstūrą.
Pats nuopuolis jau įvyko; paveikslas lieka prie jo emocinių padarinių. Ašara, rankos ir sustingęs žvilgsnis sujungia sielvartą su maištu. Cabanel leidžia pajusti, kad pralaimėjimas viduje dar neužbaigtas.
Kaip gimė Cabanelio „Puolęs angelas“?
1845 m. Cabanel laimėjo Romos premiją (Prix de Rome), su kuria išvyko į Prancūzų akademiją Medičių viloje. Stipendininkai turėjo siųsti darbus į Paryžių, kad parodytų savo pažangą, ir „Puolęs angelas“, nutapytas Romoje 1847 m., buvo antrasis jo privalomas siuntinys (envois). (Wikipedia)
Laiške iš Romos Monpeljė kolekcininkui Alfredui Bruyasui, kuriam tapė ir kitų paveikslų, Cabanel paaiškino savo sumanymą. Jis norėjo greta pastatyti dvi prigimtis: vieną, pasmerktą blogiui, nelaimei ir nuopuoliui, kitą – skaisčią ir tyrą, spindinčią, kylančią Dievo link ir Jį šlovinančią. „Šis laimės kontrastas, primenantis Šėtonui jo buvusią didybę, – rašė jis, – ir yra daugmaž paveikslo tema.“ (Fabre muziejus, Monpeljė)
Ar „Puolęs angelas“ sukurtas pagal „Prarastąjį rojų“?
Cabanelio laiške joks tekstas neįvardytas, tačiau Fabre muziejaus dokumentų byloje siužetas siejamas su Johno Miltono „Prarastojo rojaus“ įtaka – jo išdidus ir nugalėtas Šėtonas suformavo romantinį puolusio angelo įvaizdį. Toje pačioje byloje minimas ir ankstesnis dailininko Tassaert’o „Puolęs angelas“, rodytas 1844 m. Paryžiaus salone. (Fabre muziejus, Monpeljė)
Kad ir kokie būtų jo šaltiniai, paveikslas istoriją sutelkia į vieną figūrą ir vieną akimirką. Nėra nei mūšio, nei kritimo per dangų – tik tai, kas po jo: maištininkas, paliktas ant žemės, kol dangus, kuriam jis metė iššūkį, gyvena toliau be jo.
Kas buvo Alexandre Cabanel?
Alexandre Cabanel (1823–1889) gimė Monpeljė ir septyniolikos įstojo į Paryžiaus dailės mokyklą (École des Beaux-Arts), kur mokėsi pas François-Édouard’ą Picot. Po Romos metų jis tapo vienu sėkmingiausių Prancūzijos Antrosios imperijos tapytojų. (Wikipedia)
Napoleonas III nupirko jo „Veneros gimimą“ 1863 m. Salone – tais metais Cabanel buvo išrinktas į Dailės akademiją (Académie des Beaux-Arts), o nuo 1864 m. iki pat mirties jis dėstė Dailės mokykloje. Vėliau tokie kritikai kaip Émile’is Zola priekaištavo jam, kad jis priešinosi moderniajai tapybai. „Puolęs angelas“ rodo jį daug metų iki šios šlovės, dirbantį su itin jausmingu romantiniu siužetu. (Wikipedia)
Kaip „Puolęs angelas“ pateko į Fabre muziejų?
Cabanel drobę pasiliko: 1888 m. išleistoje knygoje ji pavaizduota kabanti aukštai ant galinės jo Paryžiaus dirbtuvės sienos. Jam mirus 1889 m. sausį, šeima pasiūlė paveikslą jo gimtojo miesto muziejui ir 1889 m. liepos 17 d. laiške apibūdino jį kaip „vieną geriausių velionio meistro iš Romos atsiųstų darbų“. Fabre muziejus jį gavo 1889 m. liepos 27 d. (Fabre muziejus, Monpeljė)
Jo gyvenimas ten nebuvo lengvas. Pasak muziejaus bylos, 1943 m., kai paveikslą nuiminėjo, jis užkrito ant kopėčių ir buvo smarkiai įplėštas; 1975 m. jis buvo restauruotas. Šiandien šis vaizdas keliauja toli už Monpeljė ribų ir internete dažnai platinamas tiesiog kaip „verkiantis Liuciferis“. (Fabre muziejus, Monpeljė)
Giliau: kodėl puolęs angelas verkia, kas nutiko vėliau ir ką reiškia paveikslas
Kūrinio aprašas
- Pavadinimas: Puolęs angelas
- Autorius: Alexandre Cabanel
- Data: 1847
- Technika: Aliejus ant drobės
- Matmenys: 120,5 x 196,5 cm
- Rinkinys: Fabre muziejus, Monpeljė
Kodėl puolęs angelas verkia? Ašara, kuri nėra atgaila
Iš dangaus išvarytas angelas – ir verkia. Dauguma įsivaizduotų gailesčio ar išpažinties ašaras. Tačiau ašara Cabanelio paveiksle „Puolęs angelas“, regis, ne tokia. Vienintelė iš už rankos matoma akis drėgna nuo ašarų ir dega įniršiu.
Raktas – paties dailininko žodžiai. Laiške iš Romos Monpeljė kolekcininkui Alfredui Bruyas’ui Cabanel apibūdino šį Šėtoną kaip nugalėtą, bet vis dar išdidų, beviltišką ir kerštingą. Jis taip pat rašė norįs greta pastatyti dvi prigimtis: vieną, pasmerktą blogiui, nelaimei ir nuopuoliui, ir tyruosius, spindinčius kylančius Dievo link. Už jo esančių angelų laimė primena Šėtonui šlovę, kurią jis kadaise turėjo. Šis kontrastas, rašė Cabanel, ir yra daugmaž paveikslo siužetas.
Taip skaitant, ašara atrodo kaip ašara to, kuris priverstas žiūrėti į tai, ką prarado. Sukryžiuotos rankos slepia jo gėdą, bet tai ne pasidavimas. Gėda, puikybė ir pyktis dalijasi vienu veidu ir vienu gestu, ir galbūt todėl šis puolęs angelas kartu kelia ir užuojautą, ir nerimą.
Cabanelio laiške literatūrinis šaltinis neįvardytas. Vis dėlto Fabre muziejaus dokumentuose siužetas siejamas su Miltono „Prarastojo rojaus“ įtaka. Išdidus, nugalėtas Šėtonas, romantikų išpuoselėtas puolęs angelas, regis, gyvena ir jauno dailininko teptuke.
Šaltiniai: flora-api.montpellier3m.fr · flora-api.montpellier3m.fr
Kas vėliau nutiko „Puolusiam angelui“: nuo dirbtuvės sienos iki gimtojo miesto muziejaus ir „crying Lucifer“
Net tapęs vienu sėkmingiausių Antrosios imperijos Prancūzijos dailininkų, Cabanel niekada neišsiskyrė su šiuo ankstyvuoju darbu. 1888 m. išleistoje knygoje matyti „Puolęs angelas“, kabantis aukštai ant galinės jo Paryžiaus dirbtuvės sienos. Nutapytas 1847 m., jis išbuvo su dailininku daugiau nei keturiasdešimt metų.
Kai Cabanel mirė 1889 m. sausį, šeima pasiūlė paveikslą jo gimtojo miesto Monpeljė muziejui. Liepos 17 d. datuotame laiške artimieji „Puolusį angelą“ pavadino vienu geriausių kūrinių, kuriuos velionis meistras atsiuntė iš Romos. Fabre muziejus jį gavo vos po dešimties dienų, liepos 27-ąją.
Ramybės nebuvo ir namuose. Muziejaus duomenimis, 1943 m., kai paveikslą nukabinėjo, jis užkrito ant kopėčių ir drobė smarkiai įplyšo. Restauruotas jis buvo tik 1975 m. Puolusio angelo paveikslas pats nukrito ir globos laukė daugiau nei trisdešimt metų.
Šiandien, toli nuo Monpeljė, internete jis plačiai dalijamas kaip „crying Lucifer“ – verkiantis Liuciferis. Praėjus daugiau nei 170 metų nuo nutapymo, tas gražus, pykčio ir gėdos kupinas veidas vis dar trikdo į jį žiūrinčiuosius.
Šaltiniai: flora-api.montpellier3m.fr · flora-api.montpellier3m.fr · en.wikipedia.org
Trumpai: ką sako vienintelė puolusio angelo ašara
Ašara „Puolusiame angele“ – ne nusidėjėlio atgailos ašara. Kol už jo angelai kyla per šviesą, tas, kuris prarado viską, lieka ant žemės su savo gėda ir pykčiu. Žinant kontrastą, kurį Cabanel aprašė laiške, ašara toje vienoje akyje skaitoma kaip širdis, dar nesusitaikiusi su pralaimėjimu.
Cabanel nutapė ne nuopuolį, o būseną po jo. Galbūt todėl paveikslas vis dar traukia žmones. Jei kada atsidursite prieš jį, pirmiausia pažvelkite į tą vieną akį, o tada pakelkite žvilgsnį į dangų už jo. Ką jis prarado, bus aišku iš pirmo žvilgsnio.
Detalės vienu žvilgsniu
Kur yra Puolęs angelas?
Fabre muziejus, Monpeljė
Patikrinkite eksponuojamus kūrinius, išskirtines datas ir įėjimo sąlygas.
Oficiali informacija lankytojams ↗Šaltiniai ir papildomi skaitiniai
- Puolęs angelas — Fabre muziejus, Monpeljė
- Muziejaus komentaras — Fabre muziejus, Monpeljė
- Dailininko biografija: Alexandre Cabanel (Vikipedija)
- Puolęs angelas (Vikipedija, anglų kalba)
Šiurpūs paveikslai ir jų istorijos
Naršyti kiekvieną paveikslo istoriją · Dažniausiai užduodami klausimai