Everyday A Painting

Istorijos režimas

Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas

Ilja Repinas · 1885 · Aliejus ant drobės · 199,5 x 254 cm · Valstybinė Tretjakovo galerija

Repinas vaizduoja Ivaną Rūstųjį su sužeistu sūnumi tamsiame raudoname interjere. Galerija sceną sieja su Karamzino pasakojimu; veidai, rankos ir kilimas priartina istorinį siužetą.

Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas, Ilja Repinas: vyresnis juodai apsirengęs vyras laiko glėbyje jaunesnį vyrą blyškiai rožiniu apdaru ir spaudžia ranką prie jo kruvinos galvos, ant raštuoto kilimo tamsiame kambaryje.
Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas, Ilja Repinas, 1885. Wikimedia Commons · Ilya Repin · Ivan Baisusis ir jo sūnus Ivan · 1885 · State Tretyakov Gallery · Viešoji sritis
  1. Jis laiko sūnų, kuriam ką tik smogė.
  2. Pažvelkite į jo akis. Tarsi įniršis ką tik pamatė, ką padarė.
  3. Sūnaus veidas ramesnis. Repinas norėjo, kad jame matytųsi atleidimas.
  4. Meilė ir smurtas tose pačiose rankose.
  5. Kraujas ties smilkiniu. Tėvo ranka negali jo sulaikyti.
  6. Pažvelkite žemyn. Siuvinėtas aulinis batas ant susiraukšlėjusio kilimo. Tai įvyko prieš kelias sekundes.
  7. Už jų – raudona siena. Pirmą kartą parodytą 1885 m. paveikslą trims mėnesiams uždraudė rodyti.
  8. Įsivaizduokite, kad valdote beveik viską, išskyrus ką tik praėjusią sekundę.

„Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas“ – 1885 m. Iljos Repino paveikslas, kuriame caras Ivanas IV glaudžia prie savęs mirštantį sūnų praėjus kelioms akimirkoms po to, kai įniršio priepuolio apimtas jam trenkė; jis eksponuojamas Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje.

Repinas vaizduoja Ivaną IV, po smurtinio susidūrimo glėbyje laikantį sužeistą sūnų. Carevičiaus mirties aplinkybės tebėra ginčijamos; paveikslas yra įvykio interpretacija, o ne liudininko pasakojimas.

Ką vaizduoja Repinas?

Repinas suartina tėvą ir sužeistą sūnų tamsiame interjere. Pavadinimas įvardija Ivaną Rūstųjį ir jo sūnų 1581 m. lapkričio 16 d. Galerija aiškina, kad tapytojas rėmėsi Karamzino istoriniu pasakojimu. (Valstybinė Tretjakovo galerija)

Plačiai atmerktos tėvo akys išryškėja virš tamsios barzdos ir drabužių. Šviesa telkiasi veide. Galerija išraišką interpretuoja kaip sąžinės graužatį po Karamzino pasakojime aprašyto smurto.

Kodėl Ivano akys tokios įtaigios?

Blyškus sūnaus veidas pakrypsta šalia tėvo veido. Galvos suartėja skirtingais kampais: viena tiesi, kita palinkusi į šoną. Repinas sutelkia kontrastą mažoje šviesioje tamsaus interjero dalyje.

Ranka apjuosia sūnaus kūną. Plaštakos ir drabužiai sujungia figūras į vieną grupę, kurią kerta įstrižainės. Gestas istorinei scenai suteikia kūnų susitikimo artumą.

Raudonos žymės matomos prie sūnaus smilkinio. Spalva pertraukia blyškią odą ir sieja detalę su galerijos aprašytu smurto pasakojimu. Šis mažas plotas yra šalia galvų susilietimo.

Po figūromis melsvai žalias batas turi aukso spalvos raštą. Jo šviesus paviršius dera su įvairia kilimo puošyba. Drabužiai ir grindys kuria savus ritmus po glaudžiai susibūrusiais veidais.

Raudoni rombai raštuoja sieną už figūrų. Pasikartojantys kampai kontrastuoja su kūnų linkiais. Galerija pabrėžia kilimų, drabužių ir baldų faktūras, kuriančias sodrų Repino interjerą.

Ką reiškia šis paveikslas?

Grįžkite prie dviejų figūrų tamsiame kambaryje. Galerija paveikslą datuoja 1885 m.; tais metais Pavelas Tretjakovas jį įsigijo iš Repino. Sujungtos galvos ir rankos telkia kompoziciją aplink mažą šviesų centrą.

Kodėl Repinas nutapė „Ivaną Rūstųjį ir jo sūnų“?

Pasak paties Repino prisiminimų, kuriuos cituoja Valstybinė Tretjakovo galerija, sumanymas jam kilo 1882 m. Maskvoje po Nikolajaus Rimskio-Korsakovo muzikos koncerto. Meilės, valdžios ir keršto trilogija jį taip stipriai sukrėtė, kad jis panoro nutapyti kažką tokios pat jėgos. Pirmasis jo pieštuko eskizas su šia scena datuojamas tais pačiais metais. (Valstybinė Tretjakovo galerija)

Repinas taip pat kalbėjo apie kraujo ruožą, einantį per Rusijos istoriją, turėdamas omenyje 1881 m.: imperatoriaus Aleksandro II nužudymą ir po jo sekusias egzekucijas. 1881 m. balandžio pradžioje jis nuvyko į Sankt Peterburgą stebėti sąmokslininkų egzekucijos. Galerija pažymi, kad pavadinime minimi 1581 m. rimuojasi su 1881 m., tačiau įspėja, kad tarp šių dviejų įvykių negalima nubrėžti tiesios linijos. (Valstybinė Tretjakovo galerija)

Mirštančiam carevičiui pozavo rašytojas Vsevolodas Garšinas: Repinas norėjo jo veido, kad išreikštų atleidimą ir liūdesį paliekant gyvenimą. Ivanui jis studijavo savo draugą, tapytoją Grigorijų Miasojedovą. Kostiumai buvo pasiūti namuose pagal paties Repino iškarpas, o kiliminis kambarys šeimos bute atstojo caro menę. (Valstybinė Tretjakovo galerija)

Kodėl paveikslas buvo uždraustas?

Paveikslas buvo 1885 m. Sankt Peterburge atidarytos 13-osios peredvižnikų, arba keliaujančiųjų dailininkų, parodos centras. Šventojo Sinodo vyriausiasis prokuroras Konstantinas Pobedonoscevas rašė imperatoriui Aleksandrui III, kad negali į jį žiūrėti be pasibjaurėjimo. Tada Pavelui Tretjakovui buvo uždrausta jį eksponuoti savo galerijoje ar platinti, o nuo tada keliaujančiųjų parodos buvo cenzūruojamos. Draudimas truko tris mėnesius, kol tapytojas Aleksejus Bogoliubovas, artimas dvarui, pasiekė, kad jis būtų panaikintas. (Valstybinė Tretjakovo galerija)

Kas nutiko paveikslui 1913 ir 2018 m.?

1913 m. sausio 16 d. Abramas Balašovas, 29 metų maskvietis iš sentikių šeimos, tris kartus perrėžė drobę peiliu – per abu veidus ir tarp jų. Restauratorius Dmitrijus Bogoslovskis drobę sutaisė, o tapytojas Igoris Grabaris, naujasis galerijos patikėtinis, kartu su juo planavo nuostolius retušuoti akvarele po laku. Kai vieną sekmadienį atėjęs Repinas pats juos pertapė aliejumi, Grabaris nuplovė šviežius dažus, kol jie dar nesustingo: iki 1910-ųjų Repino paletė buvo pasikeitusi. (Valstybinė Tretjakovo galerija)

2018 m. gegužės 25 d., prieš pat uždarymą, 37 metų lankytojas iš Voronežo atitvaro stulpeliu išdaužė apsauginį stiklą ir tris kartus smogė į drobės centrą, į carevičiaus figūrą. Pasak galerijos, smūgiai nepataikė į abiejų figūrų veidus ir rankas – subtiliausias ir sunkiausiai restauruojamas paveikslo dalis. (Valstybinė Tretjakovo galerija)

Pasak anglų Vikipedijos, užpuolikas buvo nuteistas dvejiems su puse metų laisvės atėmimo, o po išsamios restauracijos paveikslas vėl eksponuojamas nuo 2024 m. gruodžio 16 d. (Wikipedia)

Giliau: kodėl Repinas jį nutapė, kas nutiko vėliau ir ką reiškia paveikslas

Kūrinio aprašas

  • Pavadinimas: Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas
  • Autorius: Ilja Repinas
  • Data: 1885
  • Technika: Aliejus ant drobės
  • Matmenys: 199,5 x 254 cm
  • Rinkinys: Valstybinė Tretjakovo galerija

Kodėl Repinas nutapė Ivaną Rūstųjį vos jam smogus sūnui?

Plačiai atmerktos, sustingusios akys. Ranka, prispausta prie kruvinos sūnaus galvos. Repino „Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas“ – paveikslas, kurio vieną kartą pamatę nebepamiršite. Bet kodėl jis pasirinko nutapyti tokią sukrečiančią sceną? Pirmiausia verta turėti omenyje vieną dalyką: carevičiaus mirties aplinkybės iki šiol diskutuojamos, o paveikslas – interpretacija, ne liudininko užrašas.

Pasak paties Repino prisiminimų, kuriuos cituoja Tretjakovo galerija, idėja jam kilo Maskvoje 1882 m., po Nikolajaus Rimskio-Korsakovo muzikos koncerto. Jį užvaldė toji meilės, valdžios ir keršto trilogija, ir jis panoro nutapyti kažką tokios pat jėgos. Pirmasis jo pieštuko eskizas datuojamas tais pačiais metais.

Repinas taip pat sakė, kad tarsi kruvina juosta būtų perėjusi per Rusijos istoriją. Jis turėjo omenyje 1881-uosius: caro Aleksandro II nužudymą ir po jo sekusias egzekucijas. Tų metų balandžio pradžioje Repinas nuvyko į Sankt Peterburgą ir stebėjo sąmokslininkų egzekuciją. Rusiškame paveikslo pavadinime nurodyti 1581 metai ir 1881-ieji atsiliepia vieni kitiems lygiai per tris šimtus metų. Tačiau galerija perspėja, kad šių dviejų įvykių negalima sujungti tiesia linija.

Ketinimą atskleidžia ir modelių pasirinkimas. Mirštančiam carevičiui jis pasirinko rašytoją Vsevolodą Garšiną, nes norėjo veido, išreiškiančio atleidimą ir liūdesį paliekant šį pasaulį. O tapydamas Ivaną, jis studijavo savo bičiulį, dailininką Grigorijų Miasojedovą.

Šaltiniai: museum.tretyakov.ru

Kas nutiko vėliau: draudimas ir du išpuoliai prieš drobę

1885 m. paveikslas buvo pagrindinis peredvižnikų 13-osios parodos Sankt Peterburge kūrinys. Tačiau Konstantinas Pobedonoscevas, Šventojo Sinodo vyriausiasis prokuroras, parašė imperatoriui Aleksandrui III, kad negali į jį žiūrėti be pasibjaurėjimo. Pavelui Tretjakovui buvo uždrausta eksponuoti paveikslą savo galerijoje ir jį reprodukuoti, o nuo tada peredvižnikų parodoms buvo taikoma cenzūra. Draudimas truko tris mėnesius ir galiausiai buvo panaikintas dvarui artimo dailininko Aleksejaus Bogoliubovo pastangomis.

Pirmoji geležtė drobę palietė 1913 m. sausio 16 d. Abramas Balašovas, 29 metų maskvietis iš sentikių šeimos, tris kartus perrėžė ją peiliu, ir pjūviai pasiekė abu veidus bei tarpą tarp jų. Restauratorius Dmitrijus Bogoslovskis sutaisė drobę, o dailininkas Igoris Grabaris, ką tik išrinktas galerijos patikėtiniu, ketino pažeidimus užpildyti akvarele po laku. Tada vieną sekmadienį atvyko pats Repinas ir tas vietas pertapė aliejumi. Grabaris tai nuplovė, kol dažai dar nespėjo išdžiūti: XX a. antrajame dešimtmetyje Repino paletė jau buvo pasikeitusi.

Vėliau, 2018 m. gegužės 25 d., prieš pat uždarymą 37 metų vyras iš Voronežo atitvaro stulpeliu išdaužė apsauginį stiklą ir tris kartus smogė į drobės centrą, į carevičiaus figūrą. Pasak galerijos, smūgiai nepataikė į abiejų figūrų veidus ir rankas – subtiliausias ir sunkiausiai restauruojamas vietas. Pasak straipsnio anglų kalbos Vikipedijoje, vyras buvo nuteistas dvejiems su puse metų laisvės atėmimo, o po išsamaus restauravimo paveikslas vėl eksponuotas 2024 m. gruodžio 16 d.

Negrįžtamo smurto paveikslas pats du kartus buvo užpultas. Galbūt tai sutapimas, tačiau šis faktas slegia.

Šaltiniai: museum.tretyakov.ru · en.wikipedia.org

Trumpai: jokia valdžia negali atsukti atgal nė sekundės

„Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas“ rodo ne smūgio akimirką, o akimirką po jo. Įniršis suvokia, ką padarė, o gailestis ateina viena akimirka per vėlai. Repinas tą sekundę sugavo plačiai atmerktose, sustingusiose akyse ir rankoje, prispaustoje prie sūnaus galvos, tarsi bandančioje sustabdyti kraują.

Kad ir kokia didelė būtų valdžia, niekas negali atsukti atgal nė sekundės. Uždraustas, perrėžtas, sudaužytas, bet vis tiek restauruotas ir sugrąžintas į galeriją, šis paveikslas ir toliau verčia žiūrovus susidurti su šia žiauria tiesa.

Detalės vienu žvilgsniu

  1. Jis laiko sūnų, kuriam ką tik smogė.
  2. Pažvelkite į jo akis. Tarsi įniršis ką tik pamatė, ką padarė.
  3. Sūnaus veidas ramesnis. Repinas norėjo, kad jame matytųsi atleidimas.
  4. Meilė ir smurtas tose pačiose rankose.
  5. Kraujas ties smilkiniu. Tėvo ranka negali jo sulaikyti.
  6. Pažvelkite žemyn. Siuvinėtas aulinis batas ant susiraukšlėjusio kilimo. Tai įvyko prieš kelias sekundes.
  7. Už jų – raudona siena. Pirmą kartą parodytą 1885 m. paveikslą trims mėnesiams uždraudė rodyti.
  8. Įsivaizduokite, kad valdote beveik viską, išskyrus ką tik praėjusią sekundę.

Kur yra Ivanas Rūstusis ir jo sūnus Ivanas?

Valstybinė Tretjakovo galerija · Maskva

Šaltiniai ir papildomi skaitiniai

Atraskite kitą paveikslą

  • Paskutinė vakarienė — Leonardo da Vinci

    Leonardas valgį paverčia skirtingų atsakų visuma. Patalpa kreipia žvilgsnį į Kristų, o apaštalų rankos ir pasuktos galvos neša žinią apie išdavystę palei stalą.

  • Stańczyk — Jan Matejko

    Raudonai apsirengęs rūmų juokdarys sėdi nuošalyje, kol kiti linksminasi rūmuose. Jis supranta šalies krizę, į kurią kiti nekreipia dėmesio.

  • Paskutinė Pompėjos diena — Karl Bryullov

    Krenta pelenai ir griūva statulos, kai šeimos bando pabėgti. Bryullovas parodo Pompėjos sunaikinimą per žmonių, kurie stengiasi išgyventi, sprendimus.

  • Nevilties apimtas žmogus — Gustave Courbet

    Courbet plačiai atmerktomis akimis žiūri tiesiai į mus, abi rankas pakėlęs prie plaukų. Artimas kadravimas neleidžia lengvai išvengti išraiškos.

Šiurpūs paveikslai ir jų istorijos

Naršyti kiekvieną paveikslo istoriją · Dažniausiai užduodami klausimai